Fasado šiltinimas – tai ne tik investicija į mažesnes šildymo sąskaitas. Tai sprendimas, kuris turi įtakos pastato ilgaamžiškumui, mikroklimatui ir estetinei išvaizdai. Nors šis procesas atrodo gana aiškus, praktikoje vis dar pasitaiko daugybė klaidų, kurios gali ne tik sumažinti šiltinimo efektyvumą, bet ir pareikalauti papildomų išlaidų. Aptarkime svarbiausius šiltinimo aspektus bei dažniausiai pasitaikančias klaidas, kurių reikėtų vengti.
Šiltinimo medžiagų pasirinkimas
Vienas svarbesnių žingsnių – tinkamų termoizoliacinių medžiagų parinkimas. Nors jų pritaikomumas analogiškas, tačiau fizikinės savybės yra skirtingos (pvz. garo pralaidumas, reakcija į aukštą temperatūrą, temperatūrinė varža ir pan.). Todėl prieš renkantis kuo šiltinti savo būstą, rekomenduojama pasitarti su specialistais. Pasirinkimui įtakos gali turėti namo konstrukcija, patalpų ventiliavimo būdas ar net būsimų fasado spalvų intensyvumas. Taigi, kokias medžiagas pasirinkti?
- Polistirolo putų plokštės (EPS) – vienas populiariausių pasirinkimų fasado šiltinimui. Jų privalumai – žema kaina, tvirtumas ir lengvumas, tačiau reikia turėti omenyje, kad ši medžiaga turi ir trūkumų: nėra stabili prie aukštų temperatūrų (gaisro ar net tamsių, intensyvių fasado spalvų atveju), taip pat pasižymi mažu pralaidumu garams. Nepaisant šių trūkumų rangovai mielai renkasi polistirolo putų plokštes, nes jas lengva transportuoti ir montuoti.
- Akmens vatos plokštės taip pat yra dažnas pasirinkimas. Jos pasižymi puikiomis eksploatacinėmis savybėmis: visišku stabilumu prie aukštų temperatūrų ir geru pralaidumu garams. Tačiau šios plokštės, lyginant su EPS, yra sunkesnės ir brangesnės, todėl jas sunkiau montuoti ir tenka sumokėti daugiau pinigų.
- Fenolio putų plokštės – pastaruoju metu itin išpopuliarėjusi šiltinimo medžiaga. Dėl išskirtinių termoizoliacinių parametrų, jos galima dėti plonesnį sluoksnį, išlaikant pasirinktą sienų varžą. Tai ypač aktualu, kai reikia plonesnių sienų (pvz. šiltinant fasadus senamiesčiuose) ar norint maksimaliai išsaugoti naudingą plotą (pvz. šiltinant balkono sienas). Šiltinimui pasirinkus fenolio putų plokštes sienos yra plonesnės, tačiau tokios pat šiltos, kaip ir naudojant bet kurią kitą medžiagą.
Drėgmės valdymas yra vienas svarbiausių šiltinimo aspektų. Jei naudojamos medžiagos nepraleidžia garų, šie ima kauptis konstrukcijose. Dėl to patalpose gali atsirasti pelėsis, pūti medinės konstrukcijos ar net atsirasti įtrūkimų sienose. Štai kodėl svarbu rinktis medžiagas su geru garų difuzijos koeficientu, ypač šiltinant senesnius pastatus. Taip pat svarbu suprasti, kad ne visos medžiagos idealiai tinkamos visiems pastatams.
Dažniausios šiltinimo klaidos ir kaip jų išvengti
Net ir pasirinkus kokybišką medžiagą, galutinis rezultatas gali būti prastas, jei darbas atliktas netinkamai. Štai kelios dažniausios fasadų šiltinimo klaidos:
1. Netinkamas pagrindo paruošimas
Paviršius prieš klijuojant izoliaciją turi būti švarus, sausas ir stabilus. Jei ant sienos liks senų dažų, dulkių ar atšokusių tinko dalių – klijų sukibimas bus silpnas, o tai gali sukelti izoliacijos atsiskyrimą nuo sienos.
2. Nepakankamas šiltinimo medžiagos sluoksnis
Dažna klaida – per plonas izoliacijos sluoksnis. Bandymas sutaupyti kelis centimetrus gali atsiliepti didesnėmis šildymo sąnaudomis žiemą. Optimalus storis priklauso nuo naudojamos medžiagos, klimato bei pastato tipologijos, tad jį būtina apskaičiuoti, o ne nuspėti „iš akies“. Patartina pasikonsultuoti su architektais.
3. Netinkamas klijavimas
Norint gero rezultato, reikėtų tepti klijų juostą per plokštės vidurį horizontaliai ir padengti plokštės perimetrą palei jos briauną (kad susidarytų tarsi vientisas klijų žiedas). Tai yra svarbu ne tik dėl tvirtesnio sukibimo, bet ir dėl apsaugos gaisro atveju. Palikus tarpus tarp sienos ir plokštės sukuriamas vadinamasis „kamino efektas“. Slėgis pastato viršuje ir apačioje skiriasi, tad kilus gaisrui liepsna patenka į šiuos tarpus ir plinta po šiltinimo sluoksniu, kur jos beveik neįmanoma užgesinti. Visus plokštės kraštus padengus klijais – ji stabiliai priklijuojama ir instaliacija gaunasi kokybiškesnė. Jei nesate tikri, kiek klijų reikėtų naudoti – galite atlikti bandymą: užtepkite klijus ant plokštės, priklijuokite ją ir iškart nulupkite – taip matysite kiek plokštės pasidengė klijais (turėtų pasidengti mažiausiai apie 50 %, geriausia 60 % ploto).
4. Smeigių pasirinkimas ir montavimas
Smeigės yra itin svarbi šiltinimo sistemos dalis – vien priklijuoti plokščių neužtenka, jas reikia papildomai tvirtinti smeigėmis, kad atlaikytų vėjo gūsių sukuriamas atplėšimo jėgas. Paprastai šiltinant iki dviejų aukštų privačius namus, 1 m² naudojamos 5–6 smeigės, tačiau daugiabučiuose arba esant sunkesnei sistemai jų reikia daugiau. Kuo aukštesnis pastatas, tuo daugiau smeigių rekomenduojama naudoti – gali prireikti 8–12 vienetų, didžiausią jų koncentraciją skiriant pastato vertikaliosioms briaunoms (išoriniams kampams). Svarbu įvertinti ir pagrindo medžiagą – jei namo siena vienalytė (pvz., tik betonas ar tik plytos), galima rinktis būtent tam paviršiui skirtas smeiges. Jei paviršius įvairus, saugiausia būtų naudoti universalias smeiges.
Taip pat labai svarbu pasirinkti tinkamą smeigės ilgį – į tvirtą pagrindą ji turi įsiskverbti bent 3,5 cm (atsižvelgiant į gamintojo rekomendacijas). Smeigės neturėtų būti nei per trumpos, nei per ilgos. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į jų kokybę – pigios smeigės iš prasto plastiko gali ne tik nepakankamai tvirtai laikyti sistemą, bet ir sukelti šilumos nuostolius (vadinamuosius šalčio tiltus), ypač žiemą. Tinkamos smeigės turi būti tvirtos ir sunkiai ištraukiamos. Norėdami įsitikinti smeigės tinkamumu, paprašykite tiekėjo atlikti smeigės rovimo iš pagrindo bandymą.
5. Nekokybiškas armavimo mišinys
Norint saugaus, tvirto ir ilgaamžio rezultato, būtina pasirinkti kuo aukštesnės klasės armavimo mišinį. Rinkitės tokį, kuris turi mažą vandens įgertį ir daug sintetinio pluošto. Mišinys naudojamas lauko pusėje, todėl turi atlaikyti karščio ir šalčio ciklus. Kokybiškuose armavimo mišiniuose naudojamos elastomerinės medžiagos bei fibra. Verta paminėti, kad su aukštos klasės armavimo mišiniais galite ne tik armuoti, bet ir klijuoti. Tačiau svarbu nesumaišyti armavimo mišinio su klijais – tai taip pat neretai pasitaikanti klaida.
6. Klaidos montuojant šiltinimo sistemą
Netiksliai klijuojamos plokštės, per maži klijų ar armavimo mišinio kiekiai, netinkamai parinktos ar įsuktos smeigės, neteisingai sumontuoti profiliai – visa tai gali sukurti vadinamuosius „šalčio tiltelius“, per kuriuos prarandama šiluma. Būtina teisingai įvertinti kiekvieną šiltinimo sistemos komponentą, laikytis gamintojų rekomendacijų sistemos tvirtinimui bei naudoti tinkamą armavimo tinklelį, profilius ir smeiges.
7. Netinkamas užbaigiamasis sluoksnis
Svarbu įvertinti, kokioje aplinkoje gyvenate. Jei pastatas yra šalia gatvės, parko, pramoninių zonų, nereikėtų rinktis paprasto, pigaus tinko. Išmetamosios dujos, nešvarumai ir įvairūs teršalai nusėda ant sienų ir pradeda jas ėsdinti, daryti joms neigiamą poveikį. Tokioms situacijoms puikiai tinka silikoniniai, silikato-silikoniniai tinkai bei nano silikoniniai dažai – jie yra atsparesni aplinkos sąlygoms, elastingesni, sudėtyje esantis rišiklis yra atsparesnis UV spinduliams. Jie taip pat gali geriau išlaikyti pigmentą ir dėl struktūros tankumo lengviau nusiplauna lietumi.
Fasado šiltinimas – tai procesas, kuriame svarbu ne tik naudoti kokybiškas medžiagas, bet ir suprasti, kaip jos sąveikauja tarpusavyje, kaip turėtų būti montuojamos ir kaip apsaugoti apšiltintą fasadą nuo aplinkos poveikio. Vengiant dažniausiai pasitaikančių klaidų ir pasirenkant tinkamas medžiagas pagal konkrečius poreikius, galima pasiekti ne tik puikų energinį efektyvumą, bet ir išvengti papildomų išlaidų ateityje. O jei kyla abejonių ar neaiškumų – prieš šiltinimą pasikonsultuokite su profesionalais.
Apsilankykite Spalvų saloje ir išsirinkite kokybiškas priemones fasado šiltinimui!
